Kelionės pradžia – Vilniaus traukinių stotis, kur pasitikome kaimynus lenkus. Smagiai su visais susipažinom, nes buvo dar nematyti ir negirdėti žmonės, ir išskubėjome į Vilniaus autobusų stotį, iš kur jau turėjome išvažiuoti į Ukmergės rajoną, Zujus. Smagiai sušokome į autobusą, buvo baisingai karšta, autobusas stovėjo gerą laiko tarpą kamštyje, jau manėme, kad neištrūksime, bet galiausiai mums pavyko pasiekti Ukmergę, iš kur mus pasiėmė viena latvių bei viena lietuvių mašina. Visi buvo išbadėję kaip kanibalai, tad puolėme kimšti lietuvių nacionalinę vakarienę su mišrainėmis, zrazais, sumuštiniais ir visu kuo kitu skaniu. Tuomet jau galima buvo ir pradėti pažindintis bei bendrauti. Nuostabiausias žmogutis (bent jau man, bet manau, kad ir kiti man pritartų) buvo jauniausia latvių chemikė Alisa, kuri su mumis visur kur ir dalyvavo. Sekančią dieną pas mus atvyko lektorius Donatas, kuris vedė group-building’ą. Buvo faina, nes užduotys buvo originalios ir visi greit buvo pabudinti po sunkios nakties J. Ko tik mes nedarėm – ir monstrą darėm, ir nuodingą medžiagą likvidavom, ir kiaušiniais mėtėmes. Niekas neliūdėjo ir nenuobodžiavo. Tuomet mūsų laukė latvių nacionalinis vakaras ir… didelis bliūdas šaltibarščių. Latviai po vakarienės buvo paruošę daug linksmų žaidimų su prizais, tad vakaras neprailgo, netgi atvirkščiai…Sekantį rytą kaikuriuos teko žadinti drastiškomis priemonėmis (šaltas baseinas.. J) Mūsų laukė paskaita “Establishing of organization” bei ECheSA įstatų rašymas grupėse. Darbas vyko sklandžiai ir kiekviena grupė pristatė savo sprendimus, nuomones bei idėjas. Tuomet visi nekantriai laukė lenkų nacionalinio vakaro: vieni laukimą malšino žaisdami “Twister” žaidimą, kiti padėjo lenkų vaikinam (nes iš Lenkijos sulaukėm tik vyriškos kompanijos) gaminti maistą. Visi manė, kad 4 vaikinai virtuvėje – tai visiška katostrofa, tačiau nuomonė buvo pakeista 180º kampu. Maistas buvo puikus ir paskutinis mūsų ECheSA vasaros stovyklos vakaras praėjo teisingai, kaip kai kurie žmonės pasakytų – kas nesimaudė prieš tai, buvo išmaudytas, kas nespėjo išsišnekėt per tris dienas, gavo tam puikią progą , o jau juoko buvo tiek, kad galėjai dar pusę ir kitiem išdalint. Nors paskutinįjį rytą visi sunkiai kėlėsi, tačiau viską užbaigęs skanus tortas ir šampanas, bei puikios ateities vizijos visiems pakėlė ūpą, ir visi laimingi išvažiavome namo su pažadais kuo greičiau susimatyti.

Eglė:

Kičas. Tokia buvo mano nuomonė grįžus iš Turkijos po bambos deginimo atostogų su tėvais prieš porą metų. Gyvenimas kaip turguje, kur negali ramiai išeiti pasivaikščioti, nes tiesiog už viešbučio ribų nors sąvartynas. Viskas pritaikyta turistams, originalią Gucci pinigine gali nusipirkti už „just 10 € only for you, my friend“. Štai tokia nuomonė apie šalį, lankantis Lietuvos poilsiautojų taip pamėgtame kurorte Antalijos apylinkėse.

Tačiau po šio projekto ( dalyvavome jaunimo mainuose „Young and Active Europeans“ pagal ES remiamą programą „aktyvus jaunimas“) Turkiją pamačiau visiškai kitokią: keturias dienas praleidus Stambule supratau, kad mums, kai kuriais atžvilgiais, dar toli iki jų. Ypač likau sužavėta nuostabiomis sąlygomis, sudarytomis universitetų studentams. Netgi suspaudė širdį – kokie mes, Lietuvos studentai, visgi vargšai… Pats miestas – milijoninis ūžiantis gargaras su savu ritmu ir savomis taisyklėmis, kurias įsikirsti be vietinių pagalbos gana sunku. O ir vietiniai visgi ne tik paslaugūs, bet ir angliškai šneka pakankamai gerai.

Perskridus per visą Turkiją – nuo šiaurės vakarų iki pietryčių – vaizdelis ganėtinai pasikeitė. Jau vos išlipus iš lėktuvo susidarė keistas įspūdis lyg nusileidai taikos palaikymo misijai Afganistane ir bėgsi tiesiai į apkasus. Bet ramiai atsiimi bagažą, sėdi į autobusiuką ir keliauji į Gaziantepą. Miestas visiškai kitoks – unikaliai turkiškas, kur viskas pritaikyta vietiniams, o ne turistams, kur dauguma šneka tik sava kalba (keista ta turkų kalba: turkiškai „iki“ reiškia skaičių du).

Su projekte dalyvavusiais turkais iš menų mokyklos atsisveikinti tikrai buvo sunku, nes per tą trumpą laiką, praleistą kartu, pamilome vieni kitus. Taigi manau, kad puikiai atstovavome VUSA: pririnkome kontaktų bei jau rezgame planus ateities projektams. Buvome priimti svetingai, visuomet buvo stengiamasi mums kaip įmanoma padėti, o kilus problemoms – jas spręsti.

Juk ne veltui sakoma, kad įspūdį apie šalį palieka ne kas kitas, o ten sutikti žmonės. Mano įspūdis apie Turkiją labai pagerėjo. Tikiuosi, kad ir kitų įspūdį apie Lietuvą mes kur kas pagerinome.

Ieva:

Pirmasis dalykas, kuris pasitiko nusileidus Turkijoje, Gaziantepo oro uoste, buvo didžiulė dykvietė ir kaitri saulė, kurios taip trūko Lietuvoje tomis dienomis. Plačios turkiškos šypsenos, vėžlys vidury hostelio kiemo ir hipnotizuojantys šauksmai maldai buvo tai, kas laukė jau atvykus į projekto vietą. Turbūt daug ką pasako faktas, kad mūsų draugė Monika per pirmąsias porą dienų sugebėjo išnaudoti 4GB fotoaparato atminties kortelę! Akimirkų, kurias norėjosi įamžinti, pilna ant kiekvieno kampo. Laimingi veidai, turkiškų šokių pamokos – mūsų vaikinai šioje srityje tapo tikrais ekspertais, taigi jei kada reikės pamokų, jie, manau, mielai pagelbės? J Tiesą sakant, sunku viską nusakyti žodžiais, reik patiems nuvažiuoti ir pamatyti!

Kiekviena diena gausi veiklos. Pažintis su Turkijos kultūra: daile, muzika, maistu. Įvairios ekskursijos: Nacionalinė vaikų šventė miesto stadione, VIP vietose; spaudos konferencija įtakinguose Gaziantepo prekybos rūmuose (čia buvome filmuojami, fotografuojami – patekom į miesto laikraščių pirmuosius puslapius, televiziją!); neišdildomos akimirkos didžiuliame Gaziantepo zoologijos sode; kelionė garsiąja Eufrato upe aplankant jos užlietus, nuskendusius kaimus; apsilankymas įžymiajame mozaikų muziejuje.

Iš Lietuvos važiavo keturios pačios gražiausios lietuvaitės ir du šauniausi lietuvaičiai. Buvom, nesumeluosiu, patys „kiečiausi“ projekto dalyviai. Netikit? Mes vieninteliai buvom pakviesti nuvažiuoti prie turkiškos jūros ir išsimaudyti šiltame, kaip arbata, Viduržemio jūros vandenyje. O jau gamta! Kalnai, kad net žadą atėmė, slėniai, virš kurių pakilti norėjosi ir …. ojojoi, kiek visko daug!

Mūsų kultūrinis vakaras praėjo be priekaištų. „Skrydis per Lietuvą“, lietuviškos dainos gyvai, šaltibarščiai ir, kas be ko, skaniausias lietuviškas alus, visiems patiko beprotiškai! Kas be ko, VUSA prezentacija praėjo sėkmingai, taip pat kaip ir supažindinimas su lietuvių teatru, lietuviškų žodžių pamoka ir Lietuvos pristatymas – 3B: Beautifull girls, Basketball ir Beer! J

Liūdniausia projekto dalis buvo atsisveikinimas. Su šalim, šiltais žmonėmis, kuriuos ten palikom. Tačiau tai tik įrodymas, kad važiuoti buvo verta!

AČIŪ labai žmonėms, su kuriais mielai dabar važiuočiau į bet kokį projektą dar kart:

Eglei, Aivarui, Eugenijui, Jovitai ir Monikai!

Aivaras:

Šis projektas Turkijoje man buvo viena įsimintiniausių (o gal ir pati įsimintiniausia) kelionių mano gyvenime. Per 10 dienų sužinojau, patyriau ir pamačiau tiek, kad jei norėčiau viską papasakoti savo draugams, vieno vakaro neužtektų. Todėl čia dabar visko ir neatskleisiu, o tiesiog pasidalinsiu keletu įspūdžių.

Projekto dalyviai – 6 lietuviai, 6 latviai (atvyko pavėlavę), 3 italės (vidutiniškai 5-eriais metais vyresnės už mus) bei daug turkų (vidutiniškai 5-eriais metais jaunesni už mus moksleiviai bei jų mokytojai). Neslėpsiu, jog iš pradžių šiek tiek nusivylėm, jog teks bendrauti su „vaikais“. Tačiau projekto metu su jais taip susidraugavom, jog išvykimo dieną neapsiėjom be ašarų. Be įvairių ekskursijų, maisto ragavimų kaljano rūkymo ir piešimo bei muzikos pamokų turėjome keletą netikėtų vizitų rimtose Gaziantepo (miestas, kuriame vyko projektas) organizacijose. Tai – vietos prekybos rūmai, TRT (Turkijos radijas ir televizija). Kiekvienu atveju mūsų „delegacija“ buvo priimta kaip ypatingos svarbos svečiai, buvom klausinėjami, kaip mums patinka Turkija, Gaziantepas. O po poros dienų vietiniuose laikraščiuose radom straipsnių bei nuotraukų apie tai.

Vertėtų keletą žodžių tarti ir apie patį miestą. Gaziantepas – pagal gyventojų skaičių 5-as Turkijos miestas, tačiau visiškai skiriasi nuo didžiųjų savo brolių. Ten, skirtingai nei kokiam Stambule, turistų praktiškai nėra, todėl nereikia nustebti, jog gatvėje tave pamatę pypina vairuotojai arba muziejuje filmuoja vaikai. Nors angliškai susikalbėti sunku, tačiau teigiama yra tai, kad gali ramiai praeiti gatve ir nebūti tampomas ir šaukiamas įvairių prekeivių ar restoranų vadybininkų.

Pabaigai norėčiau pasakyti, jog mano nuomonė ir supratimas apie Turkiją bei jos žmones po šio projekto smarkiai pasikeitė ir dabar nuolat ieškau progos, kada galėsiu ten vėl sugrįžti.

Eugenijus:

Turkija – nerealūs žmonės, kita religija, įdomios tradicijos bei kultūra, keista ir ne visiems suprantama šalis. Taip atrodė iš pradžių. Jau pirmąją dieną nusileidus lėktuvui supratau, kad bus įdomu:). Žmonių nuoširdumas, svetingumas, paslaugumas bei geranoriškumas padėjo geriau suprasti juos, pažinti kultūrą, papročius tradicijas, kadangi kiekvieną akimirką projekto organizatoriai buvo pasiruošę papasakoti mums tai, ko nežino nei vienas europietis.

Jau nuo pirmos dienos mus pradėjo lepinti, kaip vaikus: nuvežė į vieną restoraną pavalgyti tikros turkiškos virtuvės patiekalų, kurie, beje, Gaziantepe, yra žinomi, kaip skaniausi ir geriausi. Taip pat buvome pakviesti į kitą restoraną, kur gavome parūkyti kaljano, po vieną kiekvienas:).

Verta pastebėti ir tai, kad Gaziantepe mes buvome labai populiarūs ne tik tarp gyventojų, bet ir tarp vietinės žiniasklaidos. Buvome pakviesti į jų prekybos rūmus, bendravome su aukščiausio lygio vadovais, kurie mus tikrai svetingai ir nuoširdžiai priėmė bei išklausė mūsų nuomonių.

Ir taip kiekvieną dieną, aštuonias dienas iš eilės mes nesveikai leidome laiką, keliavome, domėjomės, atlikinėjome įvairias užduotis kartu su Latviais, Italais bei minėtais Turkais, kurie mums paliko begalę neišdildomų įspūdžių bei pakeitė mūsų mąstymą taip, kad buvo sunku išvykti iš ten ir grįžti atgal į Lietuvą, kur vėl mūsų laukia universitetas, nuobodžios paskaitos bei kasdienė rutina.

Kitiems, kurie nesiruošia ar ruošiasi vykti į Turkiją, kuo greičiau ten nuvažiuoti ir tikrai, nuoširdžiai šnekant, pasijusti taip kaip mes;).

Monika:

Kelionės – visada gerai. Bet kur, bet kada ir beveik bet kaip. Po žiemos labai norėjosi kur nors ištrūkti. Kur nors visiškai kitur. Kur kita kultūra, kiti žmonės, kita gamta, kitas gyvenimas. Pavyko. Ir gavau daugiau nei tikėjausi.

Labai džiaugiuos, kad patekau į VU studentų šešetuką. Gera kompanija – geros kelionės garantija. Juo labiau, kad tai buvo pirmas projektas, kuriame dalyvavau. Blynas neprisvilęs.

Po Stanbulą vaikščiojau trim išplėstom akim (dvi mano, viena – fotoaparato). Minaretai, mečetės, turkai ir skarotos (arba ne) turkės. Didžiulė Mėlynoji mečetė, išklota raštuotais kilimais. Visi vaikšto be batų.

Skrisdami į Gaziantepą sužinojom, kad šis miestas garsėja ypač gardžiais patiekalais. Mums pranašavo, kad kasdien priaugsim po 1kg. Bet nepriaugom, nors valgėm nemažai. Padarėm išvadą: turkiškas maistas arba labai aštrus, arba labai saldus. Vidurio nėra. Viskas – kraštutinumai. Beje, į trintų lęšių sriubą turkai visada įsispaudžia citrinos skiltelę, o aštriuosius patiekalus užgeria ne vynu ar sultimis, o vandeniu.

Gaziantepo apylinkės mane sužavėjo dar žvelgiant į jas iš paukščio skrydžio – žemė labai įvairių spalvų (smėlio, bronzos, medžių žaluma). Nuo vieno miesto krašto iki kito driekiasi ilgas žaliuojantis ir žydintis parkas. Tačiau žalumos Turkijoj ne tiek, kiek Lietuvoj. Tai supratau sugrįžusi į pavasariškąjį Vilnių. Turkijos mietuose namai susigrūdę vienas prie kito ir pašonėj turi tik vieną kitą medelį. Užtat gėlės žydi ten kaip pasiutusius. Gražu. Turkijoj išties gražu. Bet gražu kitaip.

Gaziantepiečiai, kurie mus pasikvietė į projektą, – labai jaukūs, mieli ir svetingi žmonės. Smagiai leidami laiką kartu susipažinom su jų kultūra ir tradicijomis. Mergaitės pamokė mus turkiškų šokių, o važiuojant autobusu gyvai skambėdavo tradicinės turkų dainos arba visų pamėgta lietuviška “Ooooi lyyyyliaaaaa”.

Tokia ta mūsų pamatyta Turkija….

Nuotraukos – Monikos M.

Andras Darida
BARAKA Association (Vengrija)
daridaster@gmail.com

Carlos Ferreira
Geoclube (Porto, Portugalija)
geografo_porto@hotmail.com

Emilia Persson
Ungdomsdelegationen (Švedija)
emilia_persson12@hotmail.com

Emil Ivanov
Municipal Youth Centre (Bulgarija)
eivanoff_bg@abv.bg

Gatis Vidins
Klikskis Blink (Latvija)
gunc2@inbox.lv

Jessica Preuss (Vokietija)
Blende 39
preuss@blende39.de

Inese Cinovska
NGO Development Centre (Latvija)
inesecinovska@hotmail.com

Rebeca Rodriguez Lorenzo
DEMA (Ispanija)
lorenzo.rebeca@yahoo.es

Tamara Burduna
Saspraude (Latvija)
btamara@gmail.com

Nele Smeyers
Hannibal Vakanties (Belgija)
nele@hannibalvakanties.be

Morgan Nordin
Euromeet (Švedija)
big_mogg@hotmail.com

Roger Schrader (Bulgarija)
Youth and Civil Inintiatives
RNY81584@gmail.com

Rugsėjį du VUSA’os atstovai Berlyne dalyvavo tarptautinių organizacijų tinklo Politeia, kurį vienija 9 – os Europos (viena Meksikos) jaunimo organizacijos, konferencijoje arba tiklsiau ISA (International Summer Accademy). Konferencijos tema buvo „Europe in 2030″. Jaunimo atstovai svarstė Europos švietimo, ekonominius ir politinius iššūkius, klausė garsių lektorių paskaitų, dalyvavo diskusijose su Britų ambasadoriumi vienu Vokietijos parlamento nariu, susitiko su Meksikos ambasadoriumi, aplankė Vokietijos parlamentą Reichstagą, taip pat darbo grupėse parengė savo rekomendacijas kai kuriais klausimais. Šių metų jau devintasis susitikimas vyks liepos mėnesį Paryžiuje.

KF SA sėkmingai pavyko užmegzti kontaktus su konferencijos dalyviais.

 2008 metų balandžio 17-19 dienomis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto atstovybės 5 tarptautinio komiteto nariai lankėsi Latvijos universitete, Istorijos ir filosofijos fakultete.

Tikslas: kultūrinė ir bendradarbiavimo patirtis komiteto nariams, partnerių paieška bendriems projektams, išvyka kaip atsipalaidavimas po darbo metų „vargų“.

Nuveikta: Balandžio 17 d. Linksma kelionė į Rygą, neoficialus susitikimas su Latvijos universiteto studentais jų rengiamame „Pavasario baliuje“, kuriame istorikai su kaimynais rado bendrą kalbą, linksminosi, šoko ir trypė iki paryčių.

Balandžio 18 d. Sunkus rytas… Ekskursija po universitetą, istorijos fakulteto pristatymas, susipažinta su istorijos studijomis ir studentų savivalda, jų vykdoma veikla bei kokią turi įtaką universiteto valdymui. Pagrindinės studentų savivaldos organo aplankymas.

Vilniaus universiteto studentai parengė pristatymą apie senąjį universitetą, taip pat apie studentų savivaldą ir istorijos fakulteto studentų atstovybę (IFSA). Vyko pokalbiai, diskusijos.

Po pietų laukė latvių parengta staigmena – ekskursija po Latvijos karo muziejų, su lietuviškai kalbančia gide, o vakare ramus pasisėdėjimas latvių studentų draugijoje, pasidalinimas patirtimi, nuotraukų peržiūra, aptariama bendro ateities projekto tema.

Balandžio 19d. kelionė namo…

 
Rezultatas: užmegzti šilti abipusiai santykiai, noras ir siekis dirbti toliau kartu bendrame projekte, latviai pakviesti rudenį atvykti į Vilnių.

Latviai įteikė pakvietimą dalyvauti 2008m. rugsėjo 20-21 d. vyksiančiame Lietuvos ir Latvijos forumo III suvažiavime. Apie šį forumą pranešime visai universiteto bendruomenei artimiausiu metu.

Nauda: Bendravimas su užsienio šalių jaunimu visada naudingas, patirčių apsikeitimas (kai ką gal pasiūlysime pritaikyti ir savo fakultete), motyvacija ateities darbams ir, žinoma, nepamirštami kelionės įspūdžiai. Po kelionės nusprendėme, kad Vilniaus universiteto studentų savivalda kur kas geriau organizuota, studentai šiai veiklai nusiteikę rimčiau, o bendra struktūra veiksmingesnė.

Tad  turime ką parodyti užsieniečiams!

JVK kviečiami dalyvauti geriausi verslo vadybos ir ekonomikos studentai iš Baltijos jūros regiono šalių. Šiemet norinčių dalyvauti buvo apie 160 žmonių, 40 komandų iš Baltijos jūros regiono. Į Vilnių atvyko 12 komandų (4 iš Latvijos, 2 iš Lenkijos, 1 iš Vokietijos, 5 iš Lietuvos).

Projekto metu dalyviai gali išbandytisavo teorines žinias ir loginį mąstymą dirbtinėje verslo aplinkoje. Jaunojo Verslininko Konkursas (JVK) – puikus pavyzdys, kaip galima panaudoti studijų metu įgytas žinias praktiškai, užmegzti ryšius su kolegomis iš kitų šalių, kitų universitetų, – doc. dr. Algis Gaižutis.

Projektas vyko rugsėjo 28 – 30 d. Jame dalyvavo 15 EFSA narių ir 15 svečių iš Stockholm School of Economics in Riga. Projekto tikslas – išsiaiškinti esminius skirtumus tarp dalyvių universitetų (studijų, darbo galimybių, laisvalaikio ir kt. srityse) ir, apibendrinus rezultatus, pateikti siūlymus koreguoti Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto studijų programas.

Projekto metu vyko įvairūs grupės formavimo žaidimai, dalyvių organizacijų prisistatymai, neformalios diskusijos apie studijoas, informacijos sklaida universitete, studentų laisvalaikį.

Pagrindinėje projekto diskusijoje „Studento gyvenimas VU EF ir SSE Riga“ dalyvavo ne tik dabar universitetuose studijuojantys studentai, bet ir universitetų absolventai, kurie mielai dalijosi įspūdžiais apie studentišką gyvenimą ir jau įgytą darbo patirtį. Po diskusijų vykęs VU folklorinio ansamblio Ratilio pasirodymas įtraukė dalyvius į linksmų liaudies dainų, žaidimų ir šokių sūkurį, o projektas baigėsi ekskursija po naktinį Vilnių.

Šis projektas tapo puikia pradžia tolimesnei EFSA veiklai, studentų atstovavimo srityje. Pradėta ieškoti būdų, kaip būtų galima pagerinti fakulteto aplinką, studijų kokybę, VU el. pašto sistemą ir kt. sritis, su kuriomis susiduria VU EF studentai.