www.jtba.lt – Jaunimo tarptautino bendradarbiavimo agentūra
http://www.bkf.lt/naujienos.htm – Baltijos kultūros fondas
www.jrd.lt - jaunimo reikalų departamentas
www.eurodesk.lt - Europos informacinių paslaugų jaunimui tinklas. Žinios apie jaunimo politiką Lietuvoje ir Europoje, darbą su jaunimu, paraiškų finansavimui teikimas.
www.balticfriends.gr – Kultūrinis graikų ir Baltijos šalių bendradarbiavimas
http://www.soros.org/about/foundations – atviros Lietuvos fondas
2007 pavasarį CSK LP užmezgė kontaktus su Varšuvos ir Latvijos universitetų Chemijos fakultetų atstovybėmis. Vasarį į Vilnių atkeliavo lenkų organizacijos atstovas, o balandį lietuvių delegacija nuvyko į Rygą, kur susipažino su Latvijos universiteto chemikų vykdoma veikla. Bendraujant kilo idėja įkurti chemikų atstovybių asociaciją “BaltChem”, taip praplečiant bendradarbiavimo galimybes. Asociacijos tikslas yra suvienyti kaimyninių šalių chemikus studentus bendrai mokslinei ir visuomeninei veiklai, dalintis gerąja patirtimi, vykdyti trumpalaikes mainų programas tarp skirtingų šalių chemijos fakultetų. Pirmasis žingsnis asociacijos link buvo žengtas praėjusią vasarą, kuomet įvyko pirmoji “BaltChem” vasaros stovykla. Jos metu vyko mokymai projektų rašymo tema, buvo aptarti esminiai bendradarbiavimo aspektai, būsimos asociacijos struktūra ir valdymas, sukurta vizija ir misija, sudarytas metų veiklos planas. Po mėnesio startavo forumas, kurio pagalba nuolat vyksta bendravimas tarp būsimos asociacijos narių. Rudenį “BaltChem” buvo pervadintas į “ECHESA” (European Chemistry Students Association). Šių metų kovo mėnesį Varšuvoje įvyko ECHESA susitikimas, kurio metu buvo aptartas pirmosios kartu rengiamos tarptautinės konferencijos organizavimas. Konferencija įvyko balandį, Varšuvoje. Joje pranešimus skaitė studentai iš Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Švedijos, Kinijos ir Kambodžos. Šiuo metu planuojama išvyka į latvių chemikų dienas ir vasarą vyksianti antroji ECHESA stovykla. Rudenį planuojamas oficialus asociacijos įkūrimas.
Balandžio 13-19 dienomis dalyvavome tarptautiniame projekte Zakopanėje, Lenkijoje. Organizatoriai kvietė po 8 dalyvius iš penkių šalių, o nuvažiavę į Krokuvą sužinojome, kad lietuvių bus 8, o ne 4 (nes juos ten susitikome).
Gaila, kad nebuvo pakankamai laiko pasiruošti kelionei, nes nusprendėm ten važiuoti tik vieną dieną prieš išvažiavimą. Spėjome nupirkti šį bei tą lietuviško, pagriebti keletą lankstinukų apie universitetą ir įsirašyti lietuviškos muzikos bei filmų.
Projekte dalyvavo jaunimas iš Rumunijos, Latvijos, Lenkijos, Slovakijos ir Lietuvos. Prieš važiuojant turėjome tik projekto programą, bet jos projekto metu niekas nesilaikė, todėl organizatoriai turėjo problemų su nacionaline agentūra, kuri vis iš paskos sekiojo ir tikrino, ką ir kada veikiame.
Pagrindinis projekto minusas: projektas buvo skirtas jaunimui iki18 metų, tačiau mes, rumunai ir lenkai buvo studentai, o slovakai ir latviai – moksleiviai (aštuntokai – devintokai).
Pagrindinis projekto minusas 2: paskutinėmis dienomis beveik neturėjom ką veikti. Vieną dieną turėjome eiti į kalnus, tačiau paskutinėmis projekto dienomis buvo blogas oras, todėl važiavom kelis kartus į Zakopanę.
Tris dienas su mumis dirbo dėstytojas, kuris kuravo mūsų laiką, kitomis dienomis turėjo atvykti mergina, tačiau taip ji ir nepasirodė.
Šalių prisistatymai: galim pasigirti, kad lietuvių vakaras praėjo šauniausiai. Rodėme filmus, vaidinimo lietuviškas vestuves (lietuviai vaikinai labai šauniai pasirodė jaunosiomis), vaišinome lietuvišku maistu.
Merhaba (Sveiki)…
Prasidejo viskas tradiciškai: pakuojiesi daiktus, ruošiesi kelionei, skrendi. Aišku nepamirškime tokių dalykų kaip stresas, plaukų slinkimas, lengvai krintantis svoris bei lengvutė nežinomybės baimė.
Būsimų projekto aukų buvo 18, kurios iš 12 Europos šalių atvyko į nedidelį kaimelį Turkijos gilumoje. Projekto pavadinimas CMS “Youth in Nature” slėpė užkoduotą kontaktų “gaminimo” seminarą. Savaime kylantis klausimas: “Ar kažką pagaminome?”
Ania: “Aišku kad pagaminome! Pagaminome didelį draugų būrį, patirties išgyvenimus bei naujos kalbos bazę. Tai buvo nuostabiai bei turiningai praleistas laikas. Aišku, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog per 4 dienas neįmanoma daug padaryti, tačiau mes padarėme tiek, kiek kai kurie ir per mėnesį vos-vos sugebėtų nuveikti: projektų idejos kilo per vieną naktį, artimi draugai atsirado per pora akimirkų, šalies kulturą pajutome per pora dienų!
Man trūksta Jų visų, tiesa pasakius, noriu grįžti! Linkiu, kad ir mūsų projektai būtų tokie pat sėkmingi, šilti bei užkariaujantys!
Agne: Pirmą kartą dalyvavau tarptautiniame projekte ne Lietuvoje. Manau, kad per keturias dienas pasiekėme pakankamai gerą rezultatą – su Latvija, Švedija, Rumunija ir Bulgarija susitarta kartu organizuoti projektą. Dabar viskas priklauso nuo mūsų, tarptautinio komiteto narių, iniciatyvos. Projekto dalyviai iš kitų šalių – potencialūs VUSA partneriai kituose projektuose, taip pat matau didžiulę perspektyvą mūsų tarptautiniam komitetui rašyti projektus, o ne tik juose dalyvauti.
Taigi, laukiame JŪSŲ aktyvaus dalyvavimo, iniciatyvų bei neįprastų idėjų!
TSPMI SA 2008m. kovą tapo pasaulinės studentų organizacijos „U8 Global Student Partnership for Development“ nare. Organizacija įkurta 2005m. ir vienija 34 universitetų studentus iš 16 valstybių. „U8” suteikia studentams galimybę išreikšti savo poziciją dėl aktualiausių globalių problemų sprendimo, o kad tokia pozicija būtų formuojama atsakingai, organizacija užtikrina priėjimą prie didelių informacijos resursų, organizuoja konferencijas, seminarus, atlieka rimtus tyrimus. Vien per praėjusius metus „U8“ vardas mirgėjo tokiuose projektuose, kaip Nobelio premijos laureato A. Gore kovos su klimato kaita programa, Jungtinės Karalystės Vyriausybės Baltosios knygos rengimas, organizacija dirbo su tokiomis kompanijomis kaip BBC, The Guardian ar The Statesman.
„U8“ dirba dvejose sferose: visų pirma, organizuojami įvairūs seminarai, diskusijos, šviečiamosios programos, labai aktyviai bendraujama su valstybių lyderiais. Kitaip tariant, vyksta aktyvus visuomeninis darbas. Be to, kasmet atliekama keletas tyrimų apie situaciją įvairiose pasaulio vietose. Tyrimų rezultatai kiekvienais metais išplatinami „U8“ metiniame žurnale. Ši medžiaga labai vertinama ir dažnai naudojama net ir diskusijose tarp valstybių ar didžiųjų tarptautinių organizacijų.
TSPMI SA tikisi tapti gyva ir aktyviai funkcionuojančia šios organizacijos dalimi. Per artimiausius metus ketinama suburti stiprią komandą, pasirengusią daug ir atsakingai dirbti. O subūrus komandą – visu greičiu pirmyn! U8 Studentų grupė TSPMI neketina dirbti už uždarų durų – bus priimti visi, besidomintys globaliomis problemomis bei galintys ir norintys skirti savo laiką kovai su jomis, ar tiesiog norintys daugiau sužinoti apie tai, kas vyksta pasaulyje ir ką mes, studentai, galime pakeisti.
Daugiau informacijos: www.u8development.com ir
tadas.preisegolavicius@gmail.com .
“What can we do to make the world green?” – rašė projekto Turkijoje organizatoriai informaciniame laiške. Dabar – nieko, galvoju, dabar jau nieko. Pakuotės nuo pašildytų lėktuvo pusfabrikačių pramaišiuj su pietų likučiais popierinėse servėtėlėse jau ramiai laukia kelionės į sąvartyną iš lėktuvo šiukšlių maišuose, murkiantys varikliai jaukiai tuština kuro bakus, o priešaky dar kelionė autobusu iki Bolu miesto, kuriame tris dienas praleisime su kitais projekto “Let’s create a green world” dalyviais.
“Green”-iausia būtų buvę visiems likti, kur buvome. Bet dabar jau – nieko.
Likus gal valandai skrydžio, vėl pakeliu užuolaidą: saulė taip kaitina, kad nesitiki paliesti šaltutėlį keliagubo lango stiklą.
O apačioje –upė. Kelios upės pažabotais krantais. Ir pliki laukai su įrantais ir šachmatų lentomis kur ne kur: tai keliai ir žmonių namai, į kuriuos jie veda.
Beje, o kodėl visuomet sakoma “šachmatų lentos”, o ne “šaškių”?…
Leižiantis vėl užgula ausis. Kramtomoji guma – dieviškas žmonijos išradimas. Bet kartu ir vienas velniškiausių… Argi ji suyra? Kažkada vykusios baterijų surinkimo akcijos pradžioje buvo galima už penkis išnaudotus elementus gauti mp3 grotuvą. Kažin, o už kiek “kramtoškių” gaučiau mp3?
Pakeliu akis: negi tik man vienai šitaip sunku skrydžiai? Ne, dabar jau ką nors čepsena, čiaumoja ar šiaip žiopčioja kone pusė lėktuvo. O juk reikėjo tik nepamiršti laiku papūsti pro nosį ją sugnybus!…
Vizų išdavimo langelis. Eilė, nors ir milžiniška, juda neįtikėtinai sparčiai. Neilgai trunka suprasti, kodėl: „Lithuania? Ten euro. Give me, give me! QUICK!“ Sugavę kone skriste iš vizų lipdytojo rankų išskridusius pasus, su Jurgiu kėbliname atgauti lagaminų. Kad įsitikinčiau paėmusi tikrai savąjį, kišu ranką į priekinę kišenę: turėčiau rasti žirklutes. Žirklutės kišenėje yra. ŠLAPIOS žirklutės šlapioje kišenėje… Na, iš dešimties vežtų lietuviško alaus butelių turėsime devynis. Nieko, bet kad tik tas permirkęs lagaminas taip nedvoktų…
Kaip ir bus dar daugkart kelionės metu, abu pasukame skirtingomis kryptimis: kas – parūkyt, kas – išsirankioti šukių iš apatinių… Lagamine, žinoma. Vis dar naiviai tikėdama, jog vykstame organizuoti ekologinio perversmo, džiugiai nustembu tualeto kabinoje aptikusį lentelę su prašymu išmintingai nuleisti vandenį ir instrukcijomis, kaip tai padaryti spaudžiant blizgantį mygtuką du kartus. Visai nebloga pradžia ekologiniam perversmui. Būtų, jeigu būtų.
Už oro uosto durų pasitinka turkiška saulė, turkiškai šiltas pavasaris ir turkiškas… triukšmas. No comments. Tik su eurais bei litais kišenėse traukiame į požemį ieškot metro.
Vargu bau, ar pavyktų rasti lankstinuką apie Turkiją, neliaupsinantį neva žavinčios kontrastų gausos šioje šalyje. Šiukšlynai ir statybinių atliekų krūvos, šmėkščiojančios pro langą, tikrai yra priešingybė kiekvienoje stotelėje pasitinkančioms plytelėms su skoningais ornamentais. Tačiau bent jau man iš pastarųjų dviejų tik arabeskos yra gražu.
„ – O kas tos arabeskos?“ – klausia kolega. Spausdama iš savęs kuo suprantamesnį atsakymą apie tai, ką pati blausiai beišmanau, patyliukais žaviuosi, bet ne šalies kontrastais, o savimi pasitikinčio žmogaus drąsa. Aš tai bijočiau; bijočiau šitokio dalyko klausti, bijočiau parodyti (tikriausiai pačiai sau), jog nežinau vieno iš esminių šios kultūros ir religijos bruožų. Bijočiau, kad tokio žodžio nežinau ir bijočiau dar kad kitas iš to nežinojimo gal juoksis ir… O varlių užtat tai nebijau! Bet – kas iš to, jei šitaip ir toliau gyventi žmonių bijant.
Dar penkios valandos autobuse ir būsime Bolu. Nepanašu, kad iš snūduriuojančio Jurgio pavyks greitu laiku pramokti to drąsumo būti savimi, bet kitom dienom tikrai ką nors – kažką – jame stebėsiu. Ech, galvoju, kad taip ne tris dienas, o gerus tris mėnesius projekte praleidus…
Suleidusi dantis į paskutinį kuprinėje tūnojusį lietuvišką obuolį, vietoje jo į nosį gaunu porciją atseit citrinų kvapo su lyg žibalo užuominomis. Nusiplovėme, vadinasi, rankas tuo jų pasiūlytu autobusiniu bizaliuku. Bet čia dar ne viskas: jie ne tik plauna rankas kvepėti turinčiu skystimu kelionėje, JIE PLAUNA AUTOBUSUS kelionėje!
Jie plauna autobusus gėlu vandeniu ir dargi su šampūnu. Jie plauna autobusus gėlu vandeniu ir dargi su šampūnu kelionės vidury. Jei plauna autobusus gėlu vandeniu ir dargi su šampūnu kelionės vidury SUTEMUS.
Taip, troškulys yra viskas. O štai čia tai jau virš visko.
Pasitikę autobusų stotyje, organizatoriai mus atbogina į gan išvaizdžius specialiai mokytojams statytus poilsio namus (vadinkime tai viešbučiu tik paprastumo dėlei). Pasirodo, su mumis autobuse visą kelią buvo ir kiti projekto dalyviai. Kaip atrodo krūvelė azerbaidžaniečių iš Belgijos? Tvarkingai rudos akys, reikiamo standumo marškinių apykaklės, tinkamai išbilzginti batai ir ilgoms kelionėms atsparios šukuosenos. O kaip tokia grupelė skamba? Ogi vidury nakties savo sklandumu malonia ausiai anglų kalba.
Iš paskos vilkdama lagaminą ir jo dvelksmą, kelių valandų miegui ropoju į paskirtą kambarį. Aplinkosauga nebekvepia, bet ir be to, matyt, bus įdomu.
