‘Philntropy and connivances in Konya’

 

2008 – 04 -11

 

Pakeliuj

 

“What can we do to make the world green?” – rašė projekto Turkijoje organizatoriai informaciniame laiške. Dabar – nieko, galvoju, dabar jau nieko. Pakuotės nuo pašildytų lėktuvo pusfabrikačių pramaišiuj su pietų likučiais popierinėse servėtėlėse jau ramiai laukia kelionės į sąvartyną iš lėktuvo šiukšlių maišuose, murkiantys varikliai jaukiai tuština kuro bakus, o priešaky dar kelionė autobusu iki Bolu miesto, kuriame tris dienas praleisime su kitais projekto “Let’s create a green world” dalyviais.

“Green”-iausia būtų buvę visiems likti, kur buvome. Bet dabar jau – nieko.

 

Likus gal valandai skrydžio, vėl pakeliu užuolaidą: saulė taip kaitina, kad nesitiki paliesti šaltutėlį keliagubo lango stiklą.

O apačioje –upė. Kelios upės pažabotais krantais. Ir pliki laukai su įrantais ir šachmatų lentomis kur ne kur: tai keliai ir žmonių namai, į kuriuos jie veda.

Beje, o kodėl visuomet sakoma “šachmatų lentos”, o ne “šaškių”?…

 

Leižiantis vėl užgula ausis. Kramtomoji guma – dieviškas žmonijos išradimas. Bet kartu ir vienas velniškiausių… Argi ji suyra? Kažkada vykusios baterijų surinkimo akcijos pradžioje buvo galima už penkis išnaudotus elementus gauti mp3 grotuvą. Kažin, o už kiek “kramtoškių” gaučiau mp3?

 

Pakeliu akis: negi tik man vienai šitaip sunku skrydžiai? Ne, dabar jau ką nors čepsena, čiaumoja ar šiaip žiopčioja kone pusė lėktuvo. O juk reikėjo tik nepamiršti laiku papūsti pro nosį ją sugnybus!…

 

Ekologija prasideda WC

 

Vizų išdavimo langelis. Eilė, nors ir milžiniška, juda neįtikėtinai sparčiai. Neilgai trunka suprasti, kodėl: „Lithuania? Ten euro. Give me, give me! QUICK!“ Sugavę kone skriste iš vizų lipdytojo rankų išskridusius pasus, su Jurgiu kėbliname atgauti lagaminų. Kad įsitikinčiau paėmusi tikrai savąjį, kišu ranką į priekinę kišenę: turėčiau rasti žirklutes. Žirklutės kišenėje yra. ŠLAPIOS žirklutės šlapioje kišenėje… Na, iš dešimties vežtų lietuviško alaus butelių turėsime devynis. Nieko, bet kad tik tas permirkęs lagaminas taip nedvoktų…

 

Kaip ir bus dar daugkart kelionės metu, abu pasukame skirtingomis kryptimis: kas – parūkyt, kas – išsirankioti šukių iš apatinių… Lagamine, žinoma. Vis dar naiviai tikėdama, jog vykstame organizuoti ekologinio perversmo, džiugiai nustembu tualeto kabinoje aptikusį lentelę su prašymu išmintingai nuleisti vandenį ir instrukcijomis, kaip tai padaryti spaudžiant blizgantį mygtuką du kartus. Visai nebloga pradžia ekologiniam perversmui. Būtų, jeigu būtų.

 

Apie drąsą

 

Už oro uosto durų pasitinka turkiška saulė, turkiškai šiltas pavasaris ir turkiškas… triukšmas. No comments. Tik su eurais bei litais kišenėse traukiame į požemį ieškot metro.

 

Vargu bau, ar pavyktų rasti lankstinuką apie Turkiją, neliaupsinantį neva žavinčios kontrastų gausos šioje šalyje. Šiukšlynai ir statybinių atliekų krūvos, šmėkščiojančios pro langą, tikrai yra priešingybė kiekvienoje stotelėje pasitinkančioms plytelėms su skoningais ornamentais. Tačiau bent jau man iš pastarųjų dviejų tik arabeskos yra gražu.

 

„ – O kas tos arabeskos?“ – klausia kolega. Spausdama iš savęs kuo suprantamesnį atsakymą apie tai, ką pati blausiai beišmanau, patyliukais žaviuosi, bet ne šalies kontrastais, o savimi pasitikinčio žmogaus drąsa. Aš tai bijočiau; bijočiau šitokio dalyko klausti, bijočiau parodyti (tikriausiai pačiai sau), jog nežinau vieno iš esminių šios kultūros ir religijos bruožų. Bijočiau, kad tokio žodžio nežinau ir bijočiau dar kad kitas iš to nežinojimo gal juoksis ir… O varlių užtat tai nebijau! Bet – kas iš to, jei šitaip ir toliau gyventi žmonių bijant.

 

Apie viską ir kas virš jo

 

Dar penkios valandos autobuse ir būsime Bolu. Nepanašu, kad iš snūduriuojančio Jurgio pavyks greitu laiku pramokti to drąsumo būti savimi, bet kitom dienom tikrai ką nors – kažką – jame stebėsiu. Ech, galvoju, kad taip ne tris dienas, o gerus tris mėnesius projekte praleidus…

 

Suleidusi dantis į paskutinį kuprinėje tūnojusį lietuvišką obuolį, vietoje jo į nosį gaunu porciją atseit citrinų kvapo su lyg žibalo užuominomis. Nusiplovėme, vadinasi, rankas tuo jų pasiūlytu autobusiniu bizaliuku. Bet čia dar ne viskas: jie ne tik plauna rankas kvepėti turinčiu skystimu kelionėje, JIE PLAUNA AUTOBUSUS kelionėje!

 

Jie plauna autobusus gėlu vandeniu ir dargi su šampūnu. Jie plauna autobusus gėlu vandeniu ir dargi su šampūnu kelionės vidury. Jei plauna autobusus gėlu vandeniu ir dargi su šampūnu kelionės vidury SUTEMUS.

 

Taip, troškulys yra viskas. O štai čia tai jau virš visko.

 

Pradžios pabaiga

 

Pasitikę autobusų stotyje, organizatoriai mus atbogina į gan išvaizdžius specialiai mokytojams statytus poilsio namus (vadinkime tai viešbučiu tik paprastumo dėlei). Pasirodo, su mumis autobuse visą kelią buvo ir kiti projekto dalyviai. Kaip atrodo krūvelė azerbaidžaniečių iš Belgijos? Tvarkingai rudos akys, reikiamo standumo marškinių apykaklės, tinkamai išbilzginti batai ir ilgoms kelionėms atsparios šukuosenos. O kaip tokia grupelė skamba? Ogi vidury nakties savo sklandumu malonia ausiai anglų kalba.

 

Iš paskos vilkdama lagaminą ir jo dvelksmą, kelių valandų miegui ropoju į paskirtą kambarį. Aplinkosauga nebekvepia, bet ir be to, matyt, bus įdomu.